Tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencija
Tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvencija – tarptautinė sutartis, kuria siekiama žmones ir aplinką apsaugoti nuo oro taršos. Ji buvo pasirašyta 1979 m. lapkritį ir įsigaliojo 1983 m. kovą. Šią konvenciją yra ratifikavusi 51 šalis.
Priežastys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vienas iš XX a. priimtų sprendimų, kuriuo siekta sumažinti vietinę oro taršą, buvo gamyklų su aukštesniais kaminais statymas. Tai lėmė, kad teršalai su oro srovėmis pasiekdavo aukštesnius atmosferos sluoksnius ir nukeliavę ilgus atstumus iškrisdavo toli nuo jų šaltinio. Ryškiausi to požymiai buvo pastebėti septintajame dešimtmetyje Skandinavijoje, kur iš kitų Europos valstybių atkeliavę ir su lietumi iškritę sieros junginiai pakenkė vandens ekosistemoms. Rūgštusis lietus taip pat buvo pradėjęs kenkti Centrinės ir Rytų Europos miškams.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Reaguojant į padažnėjusį rūgštųjį lietų, 1979 m. lapkričio 13 d. visos Europos valstybės, įskaitant ir Sovietų Sąjungą, kartu su JAV ir Kanada Ženevoje pasirašė Tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų konvenciją. Tai buvo pirmasis pasaulyje tokio masto susitarimas dėl oro taršos mažinimo. Konvencija įsigaliojo 1983-iaisiais. Vėliau prie jos buvo pridėti septyni konkrečius taršos mažinimo reikalavimus įvardinantys protokolai.[1]
Struktūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Valstybės narės privalo kurti ir įgyvendinti oro taršos mažinimo strategijas, naudojant geriausias tuo metu prieinamas technologijas. Šalys taip pat turi skelbti apie įgyvendinamas priemones, dalintis technine bei moksline patirtimi, matuoti teršalų kiekius ir atvirai skelbti šią informaciją. Pati konvencija neįvardina taršos mažinimo reikalavimų, tai atlieka prie jos pridėti papildomi protokolai.
1985 m. Helsinkyje priimtas protokolas reikalavo sumažinti sieros junginių išmetimus 30% iki 1993 m. matuojant pagal 1980 m. kiekį. Jis įsigaliojo 1987 metais. Iki 1993 m. visos valstybės narės įvykdė šiuos reikalavimus, o vienuolika iš jų išmetimus sumažino daugiau nei 60%.[2] 1994 m. Osle šis protokolas buvo atnaujintas, toliau pratęsiant įpareigojimus ir nustatant skirtingus sieros junginių mažinimo reikalavimus kiekvienai šaliai. Šis protokolas įsigaliojo 1998-aisiais.[3]
1988 m. Sofijos mieste prie konvencijos buvo pridėtas protokolas, nukreiptas į azoto oksidų mažinimą. Juo reikalaujama visų pirma neviršyti teršalų išmetimo, buvusio 1987 metais, kiekio, o vėliau jį palaipsniui mažinti. Iš 25 protokolą patvirtinusių valstybių, pirmąjį uždavinį yra pavykę įvykdyti devyniolikai.[4]
1991 m. buvo priimtas protokolas, įpareigojantis mažinti lakiųjų organinių junginių patekimą į aplinką. Jis įsigaliojo 1997 metais.[5]
1998 m. susitikimo Orhuso mieste metu, susitarta dėl dar dviejų protokolų. Pirmajame kalbama apie šešiolikos sunkiai yrančių organinių teršalų, tokių kaip pesticidų ar industrinių cheminių medžiagų, patekimo į aplinką mažinimą. Juo iš karto uždraudžiama kai kurių medžiagų gamyba ir nustatomi likusiųjų mažinimo tempai. 2009-aisiais šis protokolas buvo papildytas dar septyniomis cheminėmis medžiagomis.[6]
Antrasis tais pačiais metais priimtas protokolas yra nustato teršalų, turinčių sunkiųjų metalų, ribojimą, ypač kadmio, švino ir gyvsidabrio.[7]
Naujausiu protokolu, priimtu 1999 m., siekiama sumažinti eutrofikacijos mastą ir antžeminio ozono susidarymą.[8][9]
Pagrindinis konvencijos sprendimų priėmimo organas yra kartą per metus vykstanti šalių narių atstovų konferencija, kurios metus aptariamas konvencijos įgyvendinimas ir tolimesnė veikla.
Nariai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Konvenciją yra ratifikavusi 51 valstybė, tarp kurių yra JAV, Kanada, Europos šalys, Rusija ir dalis Centrinės Azijos valstybių.[10]
Poveikis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Konvencijos pastangomis Europoje buvo ženkliai sumažintas sieros dioksido, azoto oksidų ir lakiųjų organinių junginių patekimas į aplinką. Lyginant 1990 metus su 2006, jų kiekis atitinkamai sumažėjo 70%, 35% ir 41%.[11] Kituose regionuose taršos sumažėjimo mastai buvo mažesni.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Oficialus puslapis
- Konvencijos tekstas Archyvuota kopija 2011-11-19 iš Wayback Machine projekto. (en)
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ The 1979 Geneva Convention on Long-range Transboundary Air Pollution Archyvuota kopija 2011-12-16 iš Wayback Machine projekto., UNECE
- ↑ The 1985 Helsinki Protocol on the Reduction of Sulphur Emissions or their Transboundary Fluxes by at least 30 per cent, UNECE
- ↑ The 1994 Oslo Protocol on Further Reduction of Sulphur Emissions Archyvuota kopija 2012-02-12 iš Wayback Machine projekto., UNECE
- ↑ The 1988 Sofia Protocol concerning the Control of Emissions of Nitrogen Oxides or their Transboundary Fluxes, UNECE
- ↑ The 1991 Geneva Protocol concerning the Control of Emissions of Volatile Organic Compounds or their Transboundary Fluxes, UNECE
- ↑ The 1998 Aarhus Protocol on Persistent Organic Pollutants (POPs), UNECE
- ↑ The 1998 Aarhus Protocol on Heavy Metals, UNECE
- ↑ The 1999 Gothenburg Protocol to Abate Acidification, Eutrophication and Ground-level Ozone, UNECE
- ↑ Alexandre Charles Kiss, Dinah Shelton. Guide to international environmental law. BRILL, 2007. P. 162–165
- ↑ [http://www.unece.org/env/lrtap/status/lrtap_st.html Status of ratification of The 1979 Geneva Convention on Long-range Transboundary Air Pollution as of 15 November 2011] Archyvuota kopija 2013-06-14 iš Wayback Machine projekto., UNECE
- ↑ UNECE’s Convention on Long-range Transboundary Air Pollution celebrates 30th Anniversary